„Moliūgėlio Spukio pasaka“

„Kalbos skrynią pravėrus“.  Rašyti pasaką visada įdomu: galima pasitelkti fantaziją, improvizuoti, panaudoti jau turimas žinias. Kurti kartu – smagus ir kupinas emocijų užsiėmimas. Mokiniai daug ginčijosi, dalijosi idėjomis, klaidžiojo veikėjų keliais, ieškojo tinkamiausio žodžio ar  įmantriausio vaizdo, kol pagaliau gimė „Moliūgėlio Spukio pasaka“, kuri baigėsi taip: „Ir aš ten buvau, kukurūzų košę valgiau, moliūgų sultis gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau. Moliūgą pasikinkiau, namo važiavau, rateliai sukiužo, moliūgas sudužo, griovy pabudau, namo vos parslinkau, prie krosnies atsisėdau ir jums šią pasaką sekiau.“