„Kodėl aš skaitau knygas?“

„Kalbos skrynią pravėrus“. Užsiėmimui „Kodėl aš skaitau knygas?“ geresnę erdvę nei biblioteka sunku įsivaizduoti. Smagu buvo matyti, kad mokiniai čia jaučiasi puikiai: domisi naujomis knygomis, sklaido puslapius, skaito, nuoširdžiai ir linksmai bendrauja su bibliotekininke Kristina. Diskutuojant paaiškėjo, kad vienus į knygų pasaulį atvedė tėvai, seneliai, kitus mokytojai. Bibliotekininkė Kristina sakė, kad jaučiasi tarsi knygų fėja ir knygų žmogus. Ji labai džiaugiasi turėdama ryšį su knygomis, nes knygų pasaulis įdomus ir spalvotas.

Dauguma mokinių taip pat teigė, kad knygas skaityti smagu, nes gali nukeliauti į nežinomas vietas, patirti nuotykių, su knygų herojais liūdėti ir džiaugtis. Tiesa, kai kurie prisipažino, kad knygų nemėgsta, nes reikia būti atidžiam, mąstyti, susikaupti.

Mokiniai mėgino įsivaizduoti save knygos vietoje ir kūrė trumpą istoriją, kaip jaučiasi knyga lentynoje. Štai keletas istorijų.

„Aš stoviu lentynoje it kareivis sargyboje. Nuobodu. Gerai, kad greta daugybė draugių – įvairiaspalvių, senų, naujų, nučiupinėtų, nei karto neatskleistų. Laukiu, kad mane vėl paims į rankas. Tiesa, praeitą kartą mane vartė berniukas murziukas: nučiupinėjo riebaluotais pirštais, pribarstė puslapius spragėsių ir traškučių trupinių, net viename puslapyje pritrėškė uodą.

Bet vis tiek laukiu, kada šiurens mano lapus, nes lentynoje labai liūdna.“ (Grytė ir Amėlija)

„Aš, nauja, dar kvepianti dažais, guliu lentynoje, vartausi ir bijau, kad kas nors manęs nepaliestų. Anąsyk įsiveržė mergiotė ir ėmė stumdyti, vartyti knygas, akys tik žaižaruoja. Labai išsigandau... Tačiau ji staiga pasisuko ir išėjo. Atsidusau ir ramiai užsnūdau. Iki kito lankytojo.“ (Matas ir Vesta)

„Kai mane vežė į biblioteką, nerimavau. Ar lentyna bus patogi? Ar bus jauku laukti skaitytojo? O atvykusi dar labiau išsigandau: tai visiškai tylu, tai pilnos lentynos vaikų ir suaugusiųjų balsų, bildesio, klegesio... Ėmiau žvalgytis, kalbinti kaimynes. Staiga vienas berniukas mane pavartė ir padėjo į kitą lentyną. Dabar guliu tarp knygų, kurios jaučiasi protingesnės ir įdomesnės už mane. Ką gi...“ (Simas)